Kiek kartų ne vienas iš mūsų, būdami prie vandens telkinių, bandėme įsivaizduoti jų dugno reljefą, mintyse sujungdami vizualiai virš vandens matomas kranto ir echolote stebimo dugno ypatybes į vieną bendrą piešinį. Skamba komplikuotai, ar ne? Kaip nors trumpam nusausinti vandens telkinį, kad galėtume padaryti dugno reljefo nuotrauką? Kaip pamatyti nematomą?

Tokiu būdu dugno reljefo nuotraukos tikrai nepadarysite, nebent turite Aukščiausiojo galių. Bet jų ir nereikia. Paprasčiau pasinaudoti dugno reljefo (batimetriniu) žemėlapiu. Nieko nėra geriau už tikslų žemėlapį.

Visi dugno reljefo žemėlapiai kuriami pasitelkiant surinktų duomenų bazę ir tam laikotarpiui prieinamas technines galimybes. Ne taip senai visi Lietuvoje sukurti dugno reljefo žemėlapiai buvo daryti rankiniu būdu. Duomenys buvo renkami dažniausiai žiemą, nuo ledo ir gylis matuojamas pasitelkiant virvę. Kitos darbo priemonės: milimetrinis popierius, pieštukas, kompasas, metras ir grąžtas. Vienas iš dažniausiai naudojamų būdų buvo šis: kompasu nustatydavo kryptį nuo atskaitos taško, metru išmatuodavo atstumą iki išgręžtos eketės ir toje vietoje virve išmatuodavo gylį. Matavimo rezultatus perkeldavo ant milimetrinio popieriaus ir gylio matavimo taškus sujungdavo į liniją.

Kai kurie šaltiniai nurodo, kad mažesniuose vandens telkiniuose gylio matavimo taškai būdavo parinkti kas 50 metrų. Didesniuose ežeruose – kas 100 metrų ar daugiau. Tokiu būdu, priklausomai nuo kokio nors matavimus prižiūrinčio profesoriaus arba juodą darbą dažniausiai atliekančių studentų noro, vandens telkinio gylis būdavo išmatuodajamas nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų vietų.

Šiuolaikiniams dugno reljefo žemėlapiams duomenys renkami skanavimo sonarais, sujungtais su GPS antenomis, kurios buvimo vietos registravimą atnaujina 10 kartą per sekundę. Į dugną siunčiamas signalas registruoja gylį, GPS antena – vietos koordinates. Plaukiojimo kelyje taškai registruojami kas metrą, reikalui esant ir dažniau. Tokiu būdu surinktų taškų kiekis vidutinio dydžio vandens telkinyje gali siekti iki pusės milijono, dideliame vandens telkinyje – nuo vieno iki dviejų milijonų ir daugiau. Ribos tam nėra. Kad būtų išvengta klaidų, visi gylių registravimo taškai yra tikrinami, po to kompiuterinėmis programomis pagal nustatytus parametrus sukuriami vandens telkinio reljefo žemėlapiai.

Dugno reljefo žemėlapis susideda is kelių  dalių: kranto linijos, salų kranto linijų (jeigu tokių yra) ir izolinijų (gylio linijos, gylio kontūrai) su šalia pažymėtais gylį nurodančiais skaičiais. Kuo tarpai  tarp izolinijų mažesni, tuo dugno šlaito kritimas arba kilimas į viršų yra statesnis. Kuo tarpai tarp izolinijų didesni, tuo dugnas lygesnis. Izolinijos žemėlapyje gali buti pavaizduotos bet kokiu tankumu: kas 1m., 2 m., 3 m., ir t.t. Kuo didesnis izolinijų tankumas žemėlapyje, tuo daugiau jame naudingos informacijos.

Palyginkite Daugų ežero dugno reljefo žemėlapius ir padarykite savo išvadas.

1 Pavyzdys. Originalus ežero dugno žemėlapis, darytas Lietuvos mokslininkų rankiniu būdu.

2 Pavyzdys. Originalaus žemėlapio nuspalvinta kopija.

3 Pavyzdys. Originalaus žemėlapio spalvota kopija su fantazijos pagalba  patankintomis izolinijomis; šiuo metu plačiai pardavinėjama visoje Lietuvoje.

4 Pavyzdys. Profesionaliai skanuoto ežero dugno reljefo žemėlapis.

5. Pavyzdys. Kaip suprasti žemėlapį?