Daugelis mąstančių ir sėkmingų žvejų seniai suprato, kad yra kai kas svarbiau už paslaptingus bei stebuklingus masalus, brangius žvejybinius įrankius ir elektroniką. Sukauptos žinios apie norimą pagauti žuvį, jos sezoninį ir paros judejimą, maitinimosi įpročius, geriausiai toleruojamą vandens temperaturą, vandenyje esančio deguonies kiekį bei kita ne mažiau svarbi informacija leis lengviau išsiaiškinti, kur žuvies ieskoti. Bet kaip tas vietas rasti? Man žinomi trys dažniausiai Lietuvoje naudojami būdai gerai žvejybos vietai rasti.

Pirmą ir patį populiariausią būdą naudojantys žvejai yra patys paslaptingiausi. Vietas, kur geriausiai kimba, jie sužino iš kitų žvejų. Galbūt net gauna žemėlapą ar maršrutą, kaip TĄ vietą surasti. Kitą dieną, sutemus, kad niekas nepamatytų, žvejai lekia kaip akis išdegę prie slaptame žemėlapyje nupiešto slapto medžio ar fermos pastatų ant vandens telkinio kranto, kad nuo ju mintyse ar žingsniais atskaičiuotų nurodytą atstumą ir rastų tą vienintelę auksinę žvejybos vietą.

Antrą, sparčiai populiarejantį, būdą naudojantys žvejai pasidalins auksinių taškų koordinatėmis. Bet irgi slaptai. Jiems nesvarbu, kad tų taškų koordinatės jau keli metai keliauja iš rankų į rankas ar gali būti klaidingos. Neretai netikra informacija patikėję žvejai važiuoja, kur siunčiami, gaudo iki nukritimo daužydami tą pačią vietą 4-5 val. iš eilės 100 gr. galvakabliais, laukdami stebuklingo žuvų sukilimo. Na, o jeigu nepagavo, nenusimena. Šį kartą nepavyko, kitą galbūt geriau pavyks. Šį būdą propoguojantys žvejai įsimetę taškų koordinates į GPS prietaisus, brausis į kito žvejo teritoriją arba vos savo inkaro neįmetę į jo valtį atkakliai bandys mėtomą masalą įsegti jam į ausį, kaip papuošalą, kad gražiau atrodytų. O kaip kitaip? Šioje vietoje auksinis taškas, ir jis nori, gali, net privalo čia žvejoti.

Gyvenimas įvairiapusis. Kas atsitiks, jeigu kitas žvejys nepanorės nešioti masalų savo ausyse ir atsidėkodamas pasiūlys auskarą į nosį? Ką daryti, jeigu, kaip visada, vakar ar praėjusią savaitę kibo, o šiandien ne? Ne problema, tam yra žiūronai, kurie padės pamatyti net labai toli esantį žveją ir, jeigu jis silpnesnis, tada galima jam užlipti ant galvos ir, svarbiausia, nepamiršti išsisaugoti stebuklingo taško. Jeigu žiūronų neturite, taip pat ne problema. Žvejų turgus iš tolo matomas ir plika akimi.

Trečią, bet kol kas pogrindinį būdą Lietuvoje naudojantys žvejai studijuos vandens telkinio dugno reljefo žemėlapį ir, panaudoję žinias apie norimą pagauti žuvį, ieškos potencialių žvejybos vietų. Gerai pasiruošęs žvejys visada turės ne vieną žvejybos planą, kad tinkamai ir laiku prisitaikytų prie pasikeitusių oro sąlygų ar žuvų laikymosi vietų ir niekada nelips kitam žvejui ant galvos. Surasti kitą vietą nesunku. Tereikia pažvelgti į dugno žemėlapį!

Kaip visada  mano asmeninė nuomonė nebūtinai turi sutapti su Jūsų.

Geriausi linkejimai visiems, nepriklausomai nuo to, kokį žuvų ieškojimo būdą renkatės Jūs!

K.K <‘,>><